Žmogui reikia žmogaus
Šių dienų kontekste, kai tiek daug netikėtų mirčių ir daugybė viešų žmonių pasisakymų, vis persvarstau - o kam žmogui reikia žmogaus ir kas nutinka, kad žmogui nebereikia žmogaus...
Bandau atsakyti į kylančius klausimus, kviečiu ir jus atsakyti į juos:
- kaip aš būnu su žmonėmis, kurie dabar šalia manęs? Ar matau, kad kažkuriam jų reikia pagalbos. Ir svarbiausia - ar noriu, moku ir galiu išbūti su žmogumi, kuriam dabar labai labai sunku, bendrauti su juo, nenuvertinant ir nepabėgant nuo jo ir savo sunkių jausmų?
Gal aš tampu tokiu žmogumi, kurio šalia esančiam žmogui visai nereikia?
Ir dar klausiu savęs, ar atleidžiu sau tai, ką dabar išgyvenu, ar priimu, kad man dabar blogai? Nes tik tada galėsiu apie tai kalbėti su kitais, prašyti pagalbos ir ją priimti. Ar tikrai moku, galiu ir leidžiu sau šalia esančiam pasakyti, kad man dabar labai labai sunku? Ne apie smulkmenas, o apie tai, ką išgyvenu, kuo pats sau savo akyse tapau...
O gal gėdos, kaltės jausmai ir persismelkiantis menkumo jausmas be gailesčio plaka ir varo pirmyn spindinčia lenktynių trasa, tvinksėdamas galvoje - tylėk, įrodyk, pasiek, turėk, laimėk, juokis... Varo tol ... kol blizgučiais puoštas kelias pasiekia akligatvį.
Dar galvoju, o kiek ilgai galima ištverti, gyvent su dvigyba tapatybe:
Viena - spindinčio sėkme, laisvo, siekiančio ir pavydėtinai daug turinčio žmogaus, gyvenančio tobulą gyvenimą visose srityse
Kita - giliai viduje suvokiančio save, kaip menką, apgailėtiną apsišaukėlį, kuris iš tikrųjų gėdijasi savęs, tyčiojasi iš savęs, baudžia ir žemina save.
Tas mūsų amžiui būdingas tobulumo siekis visame kame, iš tikrųjų susiaurina mūsų mąstymą, įklampina jį pavienių detalių jūroje ir nebeleidžia įžiūrėti ir suvokti visumos.
O nusisukus nuo savęs, nebeatpažįstant savo poreikių, neišsakant jausmų, vadovaujantis įsitikinimais, bet ne vertybėmis, iš savęs atimame galimybę gyventi.
Mūsų ryšys su gyvenimu tampa trukinėjančiu. Kelias, prasidėjęs nuovargiu ir liūdesiu, įgauna kitus pavadinimus - depresija, perdegimo sindromas, apatija, mirtis...
Jei matai, kad esi šiame kelyje, prašau, ieškok pagalbos. Tikrai galima iš to išeiti. Ir žinok, mūsų laikmečiu tai VISAI NE GĖDA
Jei mata, kad šalia esančiam žmogui nebereikia nei savęs, nei kitų žmonių, jam REIKIA TAVO PAGALBOS, prašau, padėk jam